Ekstremalioms oro sąlygoms – ekstremalios priemonės

Visi seniai pamiršti dalykai yra nauji. Šią žiemą pastarosios aksiomos gyvybingumo liudininkais tapo automobilių detalių parduotuvės, iš kurių šluote šluojamos grandinės automobilių ratams, t. y. daugiau kaip prieš 70 metų sugalvotas priešnuodis kelius kaustančiam ledui ir sniegui.

Pamiršta sukibimo grandinė

Dabartinės konstrukcijos automobilių padangos buvo sukurtos pačioje XIX amžiaus pabaigoje ir per pastarąjį šimtmetį evoliucionavo sąlyginai nedaug. Šiek tiek keitėsi tik jos karkaso konstrukcija, naudojami gumos mišiniai ir protektoriaus raštas. Mašinos, kurioms šis apavas buvo skirtas, tobulėjo, greitėjo, auginosi „raumenis“ ir užkariavo vis naujas geografines platumas kur kas sparčiau. Keturračiams paplitus Skandinavijos šalyse, praėjusio amžiaus pradžios konstruktoriai buvo priversti ieškoti būdų, kaip įveikti žiemą vieškeliuose atsirandančias sniego ir ledo kliūtis.

Vienas maždaug trečiajame dešimtmetyje pasiūlytų sprendinių buvo grandinės ant ratų.

„Nors šiek tiek vėliau atsirado dygliuotos padangos, labai stipriai pakeitusios judėjimo slidžiame kelyje galimybes, buvo sukurti specialūs „žieminiai“ gumos mišiniai, išsaugantys padangos elastingumą spaudžiant šalčiui, grandinės ant ratų netapo inžineriniu rudimentu. Kalnuotose vietovėse bei Šiaurės šalyse grandinės iki šiol naudojamos, kai reikia įveikti ekstremalias kliūtis. Ir ne tik žiemą. Žemės ūkio sektoriuje ar naftos gavybos verslovėse itin sudėtingomis sąlygomis dirbančios mašinos be grandinių į kai kuriuos objektus net nebando važiuoti“, – pasakojo Utenoje dirbančios įmonės „Nosted mechanika“ generalinis direktorius Dainius Tvarijonas.

„Lėtoji“ pagalba

Žiemą į Norvegiją bei kai kurias kitas Skandinavijos šalis sunkusis transportas net neįleidžiamas, jei neturi komplekto grandinių. Kartais kalnuotų vietovių prieigose policija sustabdo vežėjus ir paprašo parodyti, ar šie turi grandines. Išgirdę neigiamą atsakymą – reikalauja suktis, įsigyti grandines ir tik tada tęsti kelionę.

„Neturiu statistinių duomenų, kaip dažnai į Skandinavijos šalis keliauja Lietuvos vežėjai, bet tikrai žinau, kad daugelis patyrusių sunkvežimių vairuotojų vežiojasi iš plieno vielos nunertus „saugiklius“. Gabenant krovinius kalnuotose vietovėse ar prireikus pasiekti toliau nuo pagrindinių magistralių esančius adresatus, grandinės dažnai būna vienintelė pagalba, leidžianti judėti. Paprastai ant varančiųjų ratų jos uždedamos prieš leidžiantis į sudėtingą kelio atkarpą, o iš jo išvažiavus – nuimamos. Su grandinėmis nerekomenduojama važiuoti didesniu nei 50 km/val. greičiu, tačiau ten, kur jų iš tiesų reikia, paprastai greičiau lėkti ir šiaip neįmanoma“, – dėstė D. Tvarijonas.

Jo teigimu, nors visų rūšių grandinių komplektai pagal specialią technologiją grūdinami, važiuoti švariu asfaltu su „kaustytais“ ratais nerekomenduojama – grandinės kelia gana didelį triukšmą ir vibraciją bei greitai dėvisi. Paisant eksploatacijos taisyklių ir rekomendacijų, grandinės gali tarnauti keletą metų. Padangoms šie metaliniai „aksesuarai“ nekenkia. Sunkvežimiams skirtų grandinių komplektas kainuoja apie 800 litų.

Paklausa patrigubėjo

Specializuotos automobilių padangų ir ratlankių prekybos kompanijos „Melga“ vadovas Erlandas Gintneris, pasakodamas apie grandines lengviesiems automobiliams, pastebėjo, kad šią žiemą jų paklausa šoktelėjo daugiau nei trigubai.

„Jei ankstesniais metais grandines „profilaktiškai“ įsigydavo tik keliaujantieji į Alpes slidinėti, tai dabar didžioji dalis pirkėjų yra žmonės, turintys sodybas užmiestyje ar gyvenantys atokesnėse vietovėse. Grandinės iš tiesų leidžia ne tik kilti į apledėjusį kalniuką, bet ir judėti sniegu užverstu, nė karto nevalytu keliu, kai nepadeda minkšto gumos mišinio ar dygliuotos padangos. Automobilis sustoja tik visiškai beviltiškai pakibęs ir ratais nesiekdamas kelio. Tačiau tai iš esmės vienintelis būdas išsikapstyti iš pusnų be pašalinės pagalbos“, – pasakojo E. Gintneris.

Jei praėjusią žiemą iš viso „Melga“ pardavė bene 20 komplektų grandinių, tai dabar vien per porą gruodžio savaičių automobilininkai įsigijo per 60 komplektų. Lengvojo automobilio savininko kišenę toks pirkinys palengvina maždaug 160–500 litų.

Pigiausios, be abejonės, kiniškos grandinės ratams. Kiek jos patvarios galima spėlioti, tačiau tikėtina, kad, jei grandinės bus naudojamos tik retsykiais įveikiant nedidelius atstumus, jos gali sėkmingai tarnauti ir keletą metų. Brangesnės – vokiškos, itališkos ar norvegiškos grandinės. Patyrusių automobilininkų teigimu, paisant eksploatacijos rekomendacijų, toks daiktas iš esmės yra amžinas.

Gręžiasi į Lietuvos rinką

„Nosted mechanika“ generalinis direktorius D. Tvarijonas savo ruožtu pasakojo, kad, jei pirmaisiais metais jų įmonė, priklausanti norvegų bendrovei „Nosted Kjetting a.s.“, absoliučiai visą produkciją eksportuodavo, tai dabar pamažu patys ėmėsi ieškoti pardavimo rinkų.

„Pradėjo aktyviau darbuotis Lietuvoje ir atradome didesnę nei buvo galima tikėtis paklausą. Dabar čia realizuojame bene 5 proc. savo gaminių“, – teigė D. Tvarijonas.

Jo teigimu, nuo 1939-ųjų grandines automobilių ratams neriantys norvegai, prieš septynerius metus nusprendę dalį gamybos perkelti į Uteną, turi sukūrę itin plačią gaminių kolekciją, pristatomą „Trygg“ prekiniu ženklu. Pačios mažiausios grandinės keturračiams motociklams primena naudojamas kaime gyvuliams rišti. Sudėtingiausi ir didžiausi „Nosted mechanika“ nėriniai galėtų būti naudojami galiūnų konkursuose – viena monstrinėms miško ruošos mašinoms skirtos grandinės jungtis sveria net 18 kilogramų...

„Kai pabandėme suskaičiuoti visoms technikos rūšims skirtas, visų modelių ir visų dydžių grandines, kurias gamina mūsų kompanija, nustebome patys – nomenklatūriniame sąraše yra beveik 3500 pavadinimų“, – pasakojo D. Tvarijonas.

Grandinių parametrai skiriasi priklausomai nuo to, kam ir kur ketinama jas naudoti – važinėti kalnuotomis vietovėmis ar lygiais keliais. Pigiausių grandinių komplektas kainuoja apie 400 litų, o brangiausių, skirtų pramoninėms mašinoms, – po keletą tūkstančių.

Beje, prieš trejetą dešimtmečių vien Norvegijoje buvo bene 16 grandinių ratams gamyklų, tačiau dabar išliko tik dvi pačios stipriausios, sugebančios pasiūlyti geriausią kokybę už mažiausią kainą. Pastarąją labai išpučia rankų darbas, kurio, nepaisant daugelio technologinių procesų automatizavimo, visgi yra labai daug. Kai kurių modelių grandinių dyglius privirinti gali tik patyręs meistras. Greičiausiai todėl norvegai ir pasirinko Uteną, kur anksčiau veikė keletas bendrovių, dirbusių su metalu („Nostend mechanika“ įsikūrusi buvusioje „Utenos krosnių“ įmonėje). Čia buvo ne tik visa reikalinga infrastruktūra, bet ir šio amato specifiką išmanantys žmonės. 2004-ųjų pavasarį įrenginius montuoti ir derinti pradėjo gal 10 specialistų, o dabar įmonėje dirba 120 žmonių.

Renaldas Gabartas
2011-01-08
Publikuota: http://www.alfa.lt/straipsnis/10435373/ekstremalioms-oro-salygoms-ekstremalios-priemones#ixzz3OJJR3sV2

PARTNERIAI